Nuo ko viskas prasidėjo...
Vaikystės metais dažnai viešėdavau senelių sodyboje. Spintoje tarp įvairių senų knygų radau vieną didelę, labai storą ir sunkią. Juodi kieti knygos viršeliai slėpė keistus magiškus rašmenis – močiutė mane išmokė juos skaityti. Ji sakė, kad tik senasis ,,papus“ (tėvas) mokėjo tą knygą suprasti. Tai buvo latviška biblija gotišku šriftu.
Knygos pabaigoje radau pageltusius puslapius užrašams. Viršuje buvo parašyta – Grasmani - ir surašyti vardai su gimimo, vedybų ir mirties datomis. Jie atėjo iš užmaršties senelės pasakojimuose ir aš tapau jų istorijos saugotoju, nes mūsų istorija gyva, kol gyvas nors vienas atminties saugotojas.
Ir nesvarbu, kad mūsų pavardės skiriasi – tai yra Grasmani sodyba. Ir tikiu, kad dar ilgai bitės dūgs senajame ąžuole.
Bitininkauti pradėjau kalnų Altajuje. Palei didelę Bijos upę driekiasi Bijos kalnagūbris – neaukšti kalnai išraižyti upių, upelių, apaugę lapuočių, kėnių ir kedrų miškais. Palei Bijos upę vinguriuoja vienintelis kelias jungiantis retas gyvenvietes. Kažkada taigoje buvo pilna sentikių kaimų ir vienkiemių, visokiausių tremtinių gyvenviečių. Taiga buvo pilna bitynų. Šlapiuose slėniuose ir įkalnėse veši milžiniški skėtiniai augalai – šventagaršvės, duodantys šiose vietovėse pagrindinį medunešį.
Šventagaršvių medus aromatingas ir specifinio aštraus skonio.
1980 metais nuošaliuose taigos slėniuose dar buvo išlikęs vienas kitas kolūkio bitynas, kaimuose buvo daug mėgėjų bitininkų. Štai tada ir pažinau ne tik nuostabų bičių gyvenimą, bet ir savitą Sibiro bitininkų pasaulį, tą išties archajišką gyvenimo būdą.
Nuo tada bitės tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
Kalnų Altajuje dirbau su 12 rėmų standartiniais Dadano tipo aviliais.
1990 metais su šeima grįžau į Lietuvą į savo prosenelių sodybą, kurioje šlama protėvių pasodintas 250 metų senumo ąžuolas. Netoli sodybos yra maža kalvelė - Meškalnis. Pasak padavimo, kažkada ten meška atvedusi vaikus, todėl mūsų medaus etiketėje puikuojasi meška.
Dabar šeimos bitininkavimo tradiciją padeda tęsti sūnus Karolis.
Ričardas
Tęsėsi...
Taigi, aš jau gimiau bitininko šeimoje. O mano pirmosios pažintys su bitėmis ieškant aviečių avietynuose prie avilių arba, kai mano šešiametis protas sugalvojo, kad prisiskinti ir nunešti bitėms pienių žiedų prie avilio lakos, kad šioms būtų lengviau dirbti, yra gera idėja – po tos idėjos teko labai greitai sprukti. Visos šios pirmosios patirtys man įvarė didelę baimę bitėms ir nors vaikystė prabėgo šalia bičių, bet iki pat vėlyvos paauglystės beveik negalėjau su jomis dirbti, nes tiesiog buvo joms baimė.
Nepaisant to, nuo 10 metų jau teko padėti tėčiui sukti medų. Po to pradėjau padėti daugiau – tvarkydavau rėmelius, valydavau vašką ir viską kas tik nebuvo susiję su tiesioginiu ėjimu prie bičių.
O paauglystėje viskas pradėjo keistis. Pamažu įveikiau baimę bitėms ir pradėjau nors ir nedrąsiai bet vis daugiau padėti tėčiui bitynuose.
Vėliau prasidėjo universiteto studijos ir ten bitėms liko mažai vietos. Pirmus kelis metus buvau kone užtikrintas, kad būsiu vertėju pagal specialybę, bet studijuojant kuo toliau, tuo labiau atėjo nusivylimas ir supratimas, kad nesinori tokio darbo. Buvau ir esu gamtos vaikas, todėl pradėjau mąstyti kas labiausiai traukia gyvenime, ir žinoma, tas supratimas atėjo labai greitai. Tiesiog buvo toks klikas ir visiškai šimtu procentu supratau, kad noriu dirbti su bitėmis, jas studijuoti, su jų pagalba gaminti gerą produkciją ir tiesiog mylėti savo darbą.
Mano kelionė tęsiasi su bitėmis ir nuolatos ateina naujų patyrimų, tiek su žmonėmis, tiek su bitėmis. Darbas su bitėmis yra mano gyvenimo būdas įgalinantis mane įvairiose veiklose. Nes dažniausiai džiaugiuosi ir mėgaujuosi tuo ką darau, o dabar mano gyvenime atsiradus mano žmonai Evelinai, mokausi tuo džiaugsmingu bičių pasauliu dalintis ir su kitais.
Karolis
Šiandien
Esame labai skirtingi, bet dirbame kartu pasitardami, kartais pasiginčydami.
Vasarą karučiais ir savais žingsniais išmindome takelius žolėje. Kylame su saule, o darbus baigiame jai nusileidus. Juk surinktas medus, turi būti ir išsuktas.
Žiemomis, ruošiame naujus rėmelius, gaminame naujus avilius lydome vašką, dirbame su bičių produktais, kuriame naujas idėjas ir su nekantrumu laukiame naujo sezono.
Mums rūpi
Esame dėkingi bitėms, kad visą vasarą dirbdamos, jos suteikia mums tiek kokybiškų ir naudingų produktų. Bičių medus ir jų produktai surenkami tam, kad pasiektų Jus, teiktų jums sveikatą ir gerą savijautą.
